Kaip radosi lazeriai

Kvantinės elektronikos pamatas buvo išlietas 1954 m., kai   Dž.   P.   Gordonas   (J.   P.   Gordon),   H.   Dž.   Caigeris (H. J. Zeiger) ir Č. H. Taunsas (C. H. Tovvnes) Kolumbijos universitete (JAV) sukūrė kvantinį elektromagnetinių bangų generatorių — mazerį. Pavadinimas mazeris — tai angliškos frazės  „Microwave Amplification  by Stimulated  Emission of Radiation", reiškiančios mikrobangų stiprinimą indukuo-tuoju spinduliavimu, akronimas. Teorinį mazerio projektą taip pat buvo paskelbę ir kiek vėliau įgyvendino Maskvos P. Lebedevo fizikos instituto mokslininkai N. Basovas ir A. Pro-chorovas. Tapatūs dviejų laboratorijų rezultatai, gauti tiriant 24 GHz dažnio koherentinės spinduliuotės atsiradimą amo­niako molekulių pluoštelyje, sukėlė audrą fizikos pasaulyje: buvo įrodyta, kad priverstinė spinduliuote, kurią Albertas Einšteinas teoriškai numatė 1916 m., iš tikrųjų egzistuoja. Gaila, kad eksperimentinis patvirtinimas vėlavo beveik ketu­ris dešimtmečius. Po pirmųjų sėkmingų bandymų mokslinin­kai pradėjo galvoti, kaip įgyvendinti kvantinę elektromagne­tinių   bangų   generaciją   optiniame  diapazone.   Tai   truko beveik  penkerius  metus,   kol   1960  m.   T.   H.   Meimenas (T. H. Maiman) mokslinėje Hjūzo laboratorijoje Pietų Karo­linoje pagaliau įžiebė pirmąjį optinį mazerį, spinduliavusį 694 nm ilgio šviesos bangas. Kiek vėliau žodžio „mazeris" raidę „m" pakeitus raide „I", radosi ir naujas pavadinimas — lazeris (angį. light— šviesa). Lazeriui kurti T. H. Meimenas panaudojo rubino kristalą, kurį apšviesdavo (kaupindavo) blykstės žybsniu. Jau pirmieji lazerinės spinduliuotės tyrimai pranoko lūkesčius. Kaip griūtis plėtėsi lazerinės šviesos ir me­džiagų sąveikos tyrimai, sukėlę perversmą fizikinėje optiko­je, optinėje elektronikoje, medžiagų technologijoje, ryšių technikoje, informatikoje. Unikalias lazerių savybes tuoj pat pasitelkė savo darbuose biologai, chemikai, medikai. Pasta­rąjį dešimtmeti kuriami projektai pasiekti tokį lazerinės švie­sos stiprį, kuris įgalintų stebėti teoretikų prognozuojamą elek­tromagnetinį išlydį vakuume, kitaip tariant, galingo fotonų spiečiaus virsmą elektrono ir pozitrono poromis. Atlikę tokį eksperimentą, fizikai galėtų triumfuoti — būtų įrodyta gali­mybė lazerinę šviesą paversti medžiagos dalelėmis. Prisime­nate mokslinės fantastikos aprašytą dezintegratorių ir žmo­gaus perkėlimą šviesos greičiu į bet kurią Visatos vietą? Taigi eksperimentas su galinga lazerine šviesa galėtų patvirtinti (ar­ba paneigti) šios idėjos realumą.